Susitikome su Virginija virtualiai. Nors gana dažnai mūsų keliai prasilenkia studijoje, šį kartą plepėjome per kompiuterio ekraną dėl visiems savaime suprantamų priežasčių. Ji be galo myli kates (ir sakė su mielu noru pažiūrėsianti visų studijos narių kačių nuotraukas), o ir pokalbio metu nuo jos nesitraukė ir ekrane apie save vis priminė jos auginama katytė Spirgis. Taip, taip, mergaitė vardu Spirgis! Kodėl? Virginija sakė iš pradžių galvojusi, jog augina katiną (berniuką), tačiau paaiškėjus, jog tai mergaitė, nusprendė šį vardą palikti.
Bet šį kartą ne apie kates. Meet The Team rubrikoje su Virginija kalbėjomės apie fotografiją, įvairiausius jos projektus, harmoniją ir knygas. Kviečiame susipažinti su dar viena BRAZZI komandos nare.
▬ Fotografija domisi nuo vaikystės
„Su fotografija susidraugavau labai seniai, dar vaikystėje, kai tėvai mane fotografuodavo su „muiline“ – labai tai mėgau ir visada prašydavau, kad nufotografuotų. Taip prasidėjo kelias fotografijos link. Pradėjau taupyti ant fotoaparato, aišku ir tėvai kažkiek prisidėdavo. Taip palaipsniui įsigijau vis geresnę ir geresnę techniką.
Nors tuomet fotografuodavau gamtą, draugus ir gėlytes, pamažu atsirado tobulėjimas – vienais metais su objektyvu sukiojausi savo draugų rate, o kitais jau ateidavo vienas kitas klientas. Molėtuose, iš kurių esu kilusi, viskas keliauja iš lūpų į lūpas – labai greitai žmonės sužinojo, kad tarp jų gyvena jauna fotografė, tad net mokyklos laikais jau būdavo užsakymų.“
▬ Lemtingas pasirinkimas
„Vėliau sekė apsisprendimas, kur studijuoti. Nežinojau, ką pasirinkti, svarsčiau, ar iš fotografijos išgyvensiu. Vienas iš pasirinkimų buvo studijuoti informatiką – tačiau gerai atsimenu, kaip sėdėdama informatikos pamokose jutau, kad tai ne mano sritis. Galiausiai nusprendžiau, kad jau senokai fotografuoju, tai man teikia džiaugsmą, todėl tai ir studijuosiu. Papasakojau tėvams, sulaukiau jų palaikymo ir pradėjau lankyti stojamuosius kursus, kuriuose susipažinau su Saule (BRAZZI nare, su kuria jau susipažinote). Kartu įstojome į Vilniaus dailės akademiją. Prasidėjo savi projektai, kūrybinė laisvė, man ten labai patiko, nes nejaučiau didelio streso, buvo daug kūrybos, o atsiskaitymai nebaugino, nes mokiausi tai, kas man yra arti širdies.
Baigus akademiją galvojau, ką veiksiu toliau. Prieš pasibaigiant mokslams Saulė nuėjo į BRAZZI ir tapo asistente. Ji daug pasakojo, kaip ten faina, kaip ten viską fotografuoja, o tada pasiūlė man fotosesiją. Atsimenu nuvažiavau į studiją, o Saulei mane befotografuojant didelėmis akimis žiūrėjau, kaip ten viskas gražu, kaip įdomu, visur blykstės, kokia didelė patalpa! Po fotosesijos ji užsiminė, kad studijai reikia asistentų ir supažindino mane su Reda, kuri, dar dabar atsimenu, stovėjo prie papūgiukų narvelio. Papasakojome viena kitai apie save ir sužinojau, kad tuo metu studijai reikėjo interjero fotografės. Nors tada nieko bendro su interjero fotografija dar neturėjau, nesuvokiau, kaip reikia tai fotografuoti, atvykus į BRAZZI kaip asistentei ir komandos narei Reda papasakojo savo paslaptis, pasidalino patirtimi ir tai mane labai „užkabino“. Nuo to laiko vis pafotografuodavau studijas ir mokinausi interjero fotografijos subtilybių. Į BRAZZI atėjau netikėtai ir ten pasilikau iki dabar.
Šiuo metu dar esu ir BRAZZI Retouch narė. Viskas prasidėjo Tomo vedamuose mokymuose – mūsų būdavo didelė grupelė, bet išsilaikėme tik stipriausi. ? Būdavo smagu, kai susirinkdavome studijoje naktį, sėdėdavome, retušuodavome nuotraukas, klausydavomės Beyonce dainų – toks labai fainas jausmas.“
▬ Kūrybinė įvairovė
„Dažnai manęs klausia, kaip aš fotografuoju ir portretus, ir vestuves, ir produktus, ir interjerus. Klausia, ar neapsisprendžiu, kuria kryptimi noriu eiti. Bet aš atsakau, kad man patinka ši įvairovė. Kai kurie susikoncentruoja į vieną sritį ir visą laiką joje kuria. O man faina visa tai paskirstyti.
Pavyzdžiui, fotografuojant portretus smagu susipažinti su žmogumi, perteikti jį per fotografiją, pažinti jo vidų. Vestuvėse man labai patinka ne tik jas stebėti per fotoaparato akutę, bet ir būti įsimintinų akimirkų dalimi, matyti, kaip jaunieji vienas kitam uždeda žiedus, matyti jauduliuką. Ir tada pasidaro labai gera širdyje! Fotografuodama vestuves aš labai dažnai šypsausi ir mane užplūsta labai geros emocijos.
Jei kalbant apie produktus, tai jie atsirado jau po studijų, kai prasidėjo komercinė fotografija. Prie to prisidėjo ir Tomas, nes iš jo labai daug išmokau: kaip susidėti blykstes, kokį foną pasirinkti, kitų techninių dalykų. Būtent BRAZZI studijoje ir pradėjau fotografuoti produktus. Tai man patinka, nes galiu pasižaisti, padėlioti įvairias kompozicijas, sukurti tokį apšvietimą, kuriame produktas labai gražiai atrodytų komerciškai. To dar irgi vis mokinuosi, bet tai man yra labai įdomu.
Na, o fotografuojant ir retušuojant interjerus man labiausiai patinka estetika, švarumas ir moderni, skani erdvė – kai fotografijos tampa šviesios, linijos – sustatytos, sienos – tiesios. Pamačius prieš ir po nuotrauką būna toks „wow!“ jausmas.“
▬ Disciplina padeda viską suspėti
„Tiek daug visko spėju, nes turiu discipliną – esu susidėliojus, kaip viskas turi būti: kelios fotosesijos per savaitę (apie 3-4), tada seka retušas, o dabar ir poilsiui skiriu laiko, ko anksčiau nedariau. Paskutiniu metu supratau, kaip svarbu yra harmonija – neperdegti, bet pasidaryti savo darbus, pasiekti išsikeltus tikslus, tobulėti. Nors jeigu atvirai, tai aš labai mėgstu vėlai nueiti miegoti ir vėlai keltis – esu pelėda ir sakyčiau, kad čia toks retušuotojų braižas. ?“
▬ Labiausiai įsiminę projektai
„Iš visų mano fotografuojamų projektų man labiausiai įsimena užsakovai, su kuriais malonu bendrauti. Net vestuvėse sutinku tokių žmonių, kurie vėliau tampa lyg draugai. Susitikę gatvėje pasisveikiname, paklausiame vienas kito, kaip sekasi. Tokie užsakymai labiausiai įsimena, nes klientai tampa labai artimi. O kita grupė atmintyje gyvenančių projektų, tai tie, kurie atneša nemažai iššūkių. Kažkada fotografavau anglis ir jų paketus – toje aplinkoje buvo labai daug dulkių, jos nugulė net ant fotoaparato, ten reikėjo ir balto fono, kuris vėliau liko išteptas. Tuomet galvojau, kodėl aš sutikau daryti šį projektą. Jis – vienas keistesnių, bet ilgam įsiminusių – jame ieškojau estetikos, kurią surasti buvo ganėtinai sunku.“
▬ Unikalaus braižo paieškos
„Įvairiausi projektai padėjo suprasti, kokių norėčiau ir kokių – nelabai. O taip pat suteikia galimybę atrasti savo unikalų braižą. Sakyčiau, kad aš jo vis dar ieškau, nežinau, ar jį jau turiu, bet labai noriu atrasti.
Prieš metus, rudenį, ieškojau visokių klientų, nes norėjau save išbandyti. Kai kažką rasdavau, jis atvesdavo naują užsakovą, tada dar kitą ir t.t. Taip atsirado daug fotosesijų, jų metu supratau, kad nesu linkusi į maisto fotografija, o ir šiaip nelabai mėgstu gaminti – galbūt dėl to yra kažkoks vidinis pasipriešinimas? ? Kartais būna, kad parašo užsakovas, kuris nori greitai, kokybiškai ir pigiai – tuomet dažniausiai tampa aišku, kad nelabai sutarsim. Na, o projektuose, kurie nereikalauja daug kūrybos, labai smagu išsibandyti techninius aspektus, ypač jei jie reikalauja tam tikro apšvietimo. Tačiau kūrybiniai man yra patys fainiausi, nes gali sukurti įvairiausias kompozicijas.“
▬ BRAZZI prisidėjo prie komandiškumo ugdymo
„Skaičiavau, kad šiuo metu BRAZZI studijoje esu daugiau nei 1,5 metų. Per šį laiką čia labai daug ko išmokau, netgi sakyčiau, kad BRAZZI pakoregavo mano asmenybę. Anksčiau būdavau individualistė, viską atlikdavau pati (pasiruošdavau, nufotografuodavau, suretušuodavau ir t.t.), o studijoje išmokau darbų pasidalinimo: vienas pastailina, kitas nufotografuoja, o, pavyzdžiui, Monika bendrauja su užsakovais, Lukas padeda fotosesijose ir panašiai. Smagu, kad visi yra linkę padėti ir itin stipriai jaučiasi bendruomeniškumas. Mes esame komanda ir einame „išvien“. ?“
▬ Įkvepia buvimas su savimi
„Man kūryba – tai laisvė būti savimi, todėl aš labai mėgstu būti freelancere. Man patinka susidėlioti viską pagal save – savo grafiką, ką noriu fotografuoti, kokį užsakymą noriu imti, o kokio – nenoriu. Kūryba leidžia realizuoti save ir tobulėti. Džiugu, jog tai vyksta kaskart, kai aš ateinu į studiją – čia ne tik fotografuoju, bet ir visada iš jos išsinešu kažkokią pamoką.
„Na, o idėjų aš semiuosi būdama su savimi. Mėgstu pabūti viena, apgalvoti, ramiai pasiklausyti mėgstamos muzikos. Man reikia refresh‘o – jeigu būnu tarp žmonių, vėliau šiek tiek laiko leidžiu tik su savimi ir viskas susidėlioja į savo vietas. Taip pat mėgstu gamtą, nes ir pati esu iš Molėtų, o ten toks nuostabus gamtos kampelis. Kai turiu laiko, nuvažiuoju į sodybą, pas močiutę ir tiesiog vaikštau po tas apylinkes, po kurias vaikystėje bėgiojau su „muiline“ – tik dabar tuos keliukus minu, kad surasčiau savo mintis ir jas susidėliočiau. Tai mane labai įkvepia.“
▬ Knyga, padėjusi priimti save
„Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas ir būna labai liūdna, jeigu kažkokios knygos ganėtinai ilgai nepaimu į rankas. Anksčiau skolindavausi iš bibliotekos, bet pastebėjau, kad gerokai užtrunku jas grąžinti. Tuomet pagalvojau, kad būtų smagu pačiai nusipirkti knygų, tad pradėjau jas kaupti. Svajoju, kad kai turėsiu savo namus, įsirengsiu labai didelę knygų lentyną ir jaukų kampelį, kuriame patogiai skaitysiu.
Kalbant apie žanrą, mėgstu psichologines ir savianalizės knygas. Paskutinė skaityta knyga buvo Susan Cain „Tyla“ – ji apie intravertiškumą. Atsimenu, kad mano gyvenime buvo etapas, kuomet labai save kaltinau dėl tam tikrų dalykų. Pastebėdavau, kad pabuvus tarp žmonių man ateina nuovargis – negalėjau suprasti kodėl. Juk kiti nuolat būna apsupti daugybės žmonių ir viskas jiems yra gerai. Man labai reikėjo perskaityti šią knygą, kad suprasčiau, kokia aš esu. Būtent ji atvėrė mąstymą, kad kiekvienas esame skirtingi. Tai knyga, kuri padėjo man pažinti ir priimti save.“
▬ Pabaigai: apie ateitį ir… palinkėjimas!
„Ateityje įsivaizduoju save kaip sėkmingą, su kiekvienais metais vis labiau tobulėjančią fotografę, kuri gauna tuos užsakymus, kurių nori. Taip pat mąstau apie grafinį dizainą, bet čia toks šalia esantis dalykas, kuris man patinka – dar nenusprendžiau, ar noriu su juo daryti kažką rimčiau. Man labai patinka laisvė ir jaučiuosi laisva rinktis tai, ką noriu. Ir dar labai svajoju apie savo namą, kuriame galėsiu kurti, o gal net turėsiu kažkokį kampelį darbui. ?
Na, o visiems skaitantiems palinkėsiu to, kas šiuo metu sukasi mintyse ir kuo šiuo metu gyvenu: jeigu kiekviename žmoguje yra kažkokia abejonė tuo, ką jis daro, o galbūt šiek tiek nepasitiki savimi, vis tiek reikia eiti į priekį, jeigu labai to nori. Man irgi taip buvo – kažkas kirbėjo, savimi nepasitikėjau, bet dariau, savo tikslus išsikėliau ir jų siekiau. Tad linkiu visiems nebijoti siekti savo tikslų ir tobulėti, nes iš kiekvienos dienos akimirkos galima kažką pasiimti bei surasti harmoniją tarp poilsio ir nuolatinio bėgiojimo.“
BRAZZI narius kalbina Eglė Luščiauskaitė
BRAZZI narius fotografuoja Saulė Barley
