Jei kada susimąstėte, kas kuria BRAZZI prekės ženklo vizualą socialinėse medijose (ir ne tik!), šiandien supažindinsime jus su Vaiva – mūsų komandos grafikos dizainere. Šiuose kūrybos namuose yra labai mažai projektų, kurie vyksta be jos prisilietimo – nesvarbu, ar tai būtų logotipas, naujas šūkis, soc. tinklų vizualai, internetinės svetainės tobulinimai ar naujienlaiškis. Vaiva yra svarbi kiekvieno projekto ir kiekvienos komandos dalis, nupiešianti liniją ten, kur jos reikia, sudėliojanti žodžių junginius taip, kaip jie tinka labiausiai.
Tačiau su Vaiva kalbėjomės ne tik apie grafikos dizainą. Jos gyvenime – daugybė veiklų, neapsiribojančių vien tik BRAZZI ženklų vizija: ji domisi Antika ir šiuolaikinėmis lingvistikos teorijomis, moko, dainuoja ir, kaip pati sakė, yra žmogus, kuris nuolat keičiasi. Tad nieko nelaukdami kviečiame šioje Meet The Team rubrikoje susipažinti su skirtingomis, tačiau į harmoningą chaosą susijungiančiomis Vaivos pusėmis.
▬ Skirtingų veiklų harmonija
Kalbant apie šiandieną, tai mano gyvenimas vis dar yra šiek tiek ieškojimuose. Freelance grafikos dizainerės kelią pradėjau po mokyklos greta studijuodama klasikinę filologiją, dabar pasukau į kalbotyrą, jau metus dirbu mokykloje. Atrodo, kad visko gana daug ir kartais gal net esu šiek tiek išsibarščiusi, bet tuo pačiu jaučiu, kad taip yra gerai. Nepavargstu nuo vienos vietos tiek, kad jau negalėčiau to daryti. Ir šiaip, jeigu turėčiau tik vieną veiklą, man ji labai greitai atsibostų.
Aš noriu daryti daugiau, kad galėčiau nuolat keistis, o prireikus – šiek tiek sumažinti arba padidinti tam tikros veiklos tempą. Galiu džiaugtis gyvendama laikais, kai tai yra įmanoma. Tikrai būna, kad norisi daugiau padirbėti ties vienu ar kitu projektu, tuomet galbūt ir praleidžiu vieną kitą paskaitą. O kitais kartais būna, kad sėdžiu ir skaitau. Tada nesudomins net labai įdomus užsakymas. Bandau į viską žiūrėti labai lanksčiai. Nors, žinoma, ateina ir tokių dienų, kai norisi nuo visko padaryti pertrauką.
▬ Kelias į grafikos dizainą
Gilioje paauglystėje labai daug dalykų darydavau naudodama MS Paint, galima sakyti net piknaudžiaudavau tuo (juokiasi). Ten ir piešdavau, ir kurdavau logotipus, net esu sukūrusi video, kur kiekvieną kadrą piešiau šia programa. Tik vėliau, kažkur 11-oje klasėje, „kliudžiau“ Photoshop ir man tai buvo visiškas wow momentas. Nors tuo metu nuo Paint jau buvau perėjusi į kažkokią online programą ir gyvenau įsitikinusi, kad ten man jau visko pakanka, Photoshop pakėlė į visai kitą lygį. Nuėjusi į kokią kavinę, žiūrėdavau į meniu, reklamas ir įsivaizduodavau, kaip užaugusi dar kartą ateisiu į šią vietą ir sakysiu: „žiūrėkit, pas jus viskas yra blogai ir aš jums viską sutvarkysiu“ (juokiasi). Na, o pirmame kurse pradėjau dirbti su Illustrator, sužinojau, kas yra vektorinė grafika ir galėjau pamiršti visus pabirusius pikselius.
▬ Įkvėpta Antikos
Nors mane ir skatino rinktis grafikos dizaino studijas, šio kurso net nesvarsčiau kaip varianto. Galvojau apie marketingą, ekonomiką, teisę, ketinau rinktis kažkurią iš šių krypčių, tačiau vėliau įvyko lūžis – aš pavargau nuo to lauko, nuo naujų idėjų, kurios gimsta dažnai ir greitai, bet kažin, ar pasauliui jų tikrai reikia. Stojimas į klasikinę filologiją buvo gal šiek tiek maišto sprendimas, nes iš šalies mažai kas žino, kuo užsiima tie filologai, mano, kad būsime tik vertėjais, kalbų mokytojais ar bibliotekininkais, arba kad tai apskritai pasenęs dalykas. Mane labiausiai patraukė jau mirusių kalbų lėtumas, vis dar aktualūs kultūros reiškiniai, kurie yra akivaizdžiai labiau ilgaamžiai nei skubantys trendai. O galiausiai, tu pats prisitaikai studijų patirtį pagal savo poreikius ir gebėjimus. Jeigu skeptiškas pašnekovas būna susirūpinęs mano ateitimi, nuraminu, jog studijos – mano prabangus hobis.
Antikoje tikrai atrandu įkvėpimo. Viskas prasidėjo dar tada, kai po truputį mokiausi dirbti su Illustrator. Visi pirmieji mano piešiniai ir iliustracijos buvo kažkokia antikine tematika, susiję su graikų dievais ar herojais, man bendrai patinka pati Antikos dvasia. Mano projektai dažnai būna paremti kažkokiu mitu, nes tai gražu, atrodo kažkas labiau bendražmogiška, išlaikyta, atėję iš seniau. Būtent tai ir yra tas dalykas, kuris mane žavi – interpretacija keičiasi, bet nepasensta ir nenustoja būti aktuali.
Na, o kitose veiklose, pavyzdžiui, tame, ką dabar studijuoju, mane labiausiai domina žmogus per kalbą. Būtent kalbos ir žmogaus ryšys – kaip kalba veikia žmogaus mąstymą, kaip mąstymas veikia žmogaus kalbą, kodėl žmonės kalba taip, kaip kalba. Tai toks labiau tiriamasis darbas, bet man jis ir vertingas, ir pačiai opus. Kalba yra neatskiriama žmogaus dalis, leidžianti jam išsiskirti iš kitų gyvybės formų.
▬ Savarankiškas kelias
Taip, grafikos dizaino mane moko visagalis internetas! Nelankiau kažkokių specialių kursų, kur viskas būtų paaiškinta nuo A iki Z. Iš pradžių aš tiesiog pradėjau žiūrėti ir ieškoti, kaip pasiekti norimą rezultatą, išmokau pagrindinius įrankius. Tikriausiai tas techninis išmanymas tėra vienas dalykas, o, pavyzdžiui, paruošti pirmuosius dalykus spaudai užtenka tiesiog pasigooglint. Daugiau svarbos teikiu įvairiems video apie kompoziciją, spalvų teoriją, tipografijos derinimą, straipsniams, atvejų tyrimams ir kritikai. O įrankius vis tiek gali tekti keisti, ypač kai atsiras kažkoks kitas naujas, geresnis ir patogesnis. Aš, aišku, nesakau, kad kursai yra nereikalingi. Reikalingi, tačiau ne visi dizaineriai turi būti vienodi, pasibaigę tuos pačius mokslus ir dirbantys tą patį darbą. Atvirkščiai – šios srities stiprybė yra ta, kad į ją ateina labai daug žmonių iš pačių įvairiausių sričių ir jie visi atneša kažką savito.
▬ Tie, kuriems rūpi
Kai pradėjau grafikos dizaino veiklą, tai daugiausiai dirbau su tokiais žmonėmis, kuriems, atrodo, tiesiog nelabai rūpėjo dizainas. Paskui aš ir pati dėl to šiek tiek nukentėjau, nes bendradarbiaujant su žmonėmis, kuriems iš esmės nėra svarbus jų ženklo įvaizdis, pasidaro šiek tiek gaila savo darbo, laiko ir pastangų. Galiausiai ir projektai tampa mažiau įdomūs, nes imi daryti viską taip, kad tiktų užsakovams – kuo greičiau, pigiau ir panašiai.
Tačiau tik po tokių patirčių labiau pradėjau vertinti tuos kitus, kuriems rūpi. Atsimenu, kai ką tik atėjusi į BRAZZI netyčia išgirdau komandą kažką besitariant dėl kasos aparato, sakė: „ne, ne, mums reikia juodo, gal jį galima kažkaip apklijuoti ar nudažyti, kad tiktų?“ Ir aš pagalvojau, o dieve, kaip žmonės apsikrauna, kad tas paprastas kasos aparatas būtų estetiškai juodas ir gerai atrodytų studijoje. Tačiau tokios smulkmenos kuria visumą.
▬ Už pirmąjį BRAZZi atlygį nusipirko blizgančias kojines
Į BRAZZI atėjau susipažinusi su Reda. Prieš porą metų freelancerių grupėje ji ieškojo pagalbos. Susisiekėme, aš padariau tai, ko jai reikėjo, viskas taip ir pasimiršo. Šiek tiek vėliau Redai dar šio to prireikė, po to vėl. Galiausiai ji paklausė, gal aš norėčiau ateiti į studiją, susipažinti, pasižiūrėti, kaip gyvenimas vyksta čia.
Studijos aplinka man pasirodė labai cool, na, tu juk žinai tą jausmą, kai pirmą kartą ateini į studiją, o ypač kai ateini ne kaip klientas, o žinodamas, kad ten „apsigyvensi“ ir tai taps tavo kasdienybe. O kalbant apie tai, kada tapau tikra komandos nare, tai taip pilnai lankytis čia pradėjau užpraeitą žiemą. Aplinka mane labai įtraukė, tuo metu čia buvo dar ganėtinai nedaug žmonių – tik vėliau, pavasarį, prisijungė daugiau asistentų. Dabar studija gerokai išaugusi – auga komanda, projektai, net ir vietos daugiau turime.
Dar pamenu vieną linksmesnių istorijų iš mano pirmųjų prisilietimų prie studijos, tiksliau – pirmojo darbo, kurį Reda man paskyrė. Tuomet dar net nežinojau, kas yra BRAZZI, o už gautus pinigus nusipirkau kojines (juokiasi). Labai nenorėjau „plėšti“, nes ten buvo labai paprasta techninė užduotis, pora mygtukų paspaudimų. Sakiau, „ai, tiesiog 5 eurus permesk“ ir už juos nusipirkau tokias žiauriai gražias blizgančias kojines.
▬ Patinka būti tarp motyvuotų žmonių ir… stogo terasa!
Iš tikrųjų tai labai džiaugiuosi, kad šiuo metu esu tokioje aplinkoje, kurioje yra kuriančių žmonių ir visi jie daro tai, ką mėgsta. Jiems rūpi jų veikla – tai nėra darbas tiesiog dėl darbo. Visi turi šiek tiek kitokį požiūrį į savo veiklą ir bando daryti kažką naujo. Tokia vieta yra geras spyris judėti į priekį.
Ir studijoje man dar labai patinka stogo terasa (juokiasi). Tai lyg ritualas – būnu studijoje, kažką veikiu, sėdžiu prie kompiuterio, o tada ateina tas momentas, kai pasidarau kavos, apsidairau, ar kas norėtų prisijungti – užlipti ant stogo ir pasidaryti pertraukėlę.
▬ Pabaigai: apie tikslus ir planus
Iš profesinės pusės jau gana ilgą laiką mano pagrindinis tikslas yra susidėti portfolio. Iš pradžių tikrai persistengdavau, dėdavau kiekvieną savo darbą, bet tada supratau, kad ne tame esmė. Taip jau gaunasi, kad tempiu, tempiu, ir vis dar jo nepasidarau. Nors čia gal šiek tiek ir BRAZZI kaltė (juokiasi) – šiuo metu esu čia ir man rečiau tenka siųsti savo portfolio kitiems žmonėms. Bet pasižadu, kad po kokių penkių metų aš jau tikrai būsiu mergina su portfolio!
Kas dar mano planuose? Aš vis tiek galvoju tęsti studijas, bet ne tiesiog studijuoti. Aš noriu būti mokslininke! Nors man iš tikrųjų labai juokingai skamba tas žodis mokslininkė – kai jį pasakai, atrodo, daugelis įsivaizduoja, kad turi būti su chalatu ar kažkas panašaus (juokiasi).
O taip apibendrintai, tai po kažkiek laiko, nesvarbu kiek, iš pavadinimų niekas neturėtų būti drąstiškai pasikeitę, nes pasikeis tik turinys: jeigu mokslai – tai stipriau, jeigu dizainas – tai stipriau. Citius, altius, fortius!
.
BRAZZI narius kalbina Eglė Luščiauskaitė
BRAZZI narius fotografuoja Saulė Barley
