Atėjo laikas susipažinti su dar viena mūsų komandos asmenybe. MEET THE TEAM rubrikoje – fotografė ir BRAZZI Retouch koordinatorė Saulė Miežytė (Barley): „fotoaparatas man yra įrankis, o fotografijos techninis išmanymas – amatas.“
Su kūrybos valandų neskaičiuojančia, iki tobulumo kiekvieną nuotrauką retušuojančia Saule prisėdome pasikalbėti apie tai, kokia buvo jos kelionė meno, fotografijos ir, žinoma, BRAZZI studijos link. Pirmosios kūrybos sėklos buvo pasėtos dar vaikystėje. Kas iš jų išaugo? Trumpai apie tai – šiame pokalbyje.
▬ Kūryba lydi nuo vaikystės
„Menas – nuo žodžio minti, kai pamatytas meno kūrinys priverčia tave mąstyti. Nuo mažų dienų buvau vaikas, kuriam be galo patiko piešti ir tapyti. Lankiau dailės būrelį, įstojau į dailės mokyklą, o vėliau – menų gimnaziją. Galiu drąsiai sakyti, kad visą vaikystę mane lydėjo kūryba, todėl atėjus laikui pasirinkti studijų kryptį, beliko išsirinkti tą meno sritį, kuri man buvo artimiausia.“
▬ Savęs tyrinėjimas – per fotografiją
„Iš prigimties esu žmogus archyvuotojas – saugau visas savo šeimos nuotraukas, kaupiu viską ir kuo daugiau. Vis dar turiu pačią pirmą mano darytą nuotrauką, kai man buvo 3-4 metukai. Kadre matosi, kaip sesuo atbėga iš manęs atimti tuometinio šeimos juostinio fotoaparato (tuomet kiekvienas padarytas kadras kainavo). Kiek paaugusi, kokių 9-10 metų amžiaus, pradėjau daryti labai daug autoportretų naudojant laikmatį. Prisigalvodavau įvairiausių idėjų, nes tuo metu nedrįsau fotografuoti kitų – teko fotografuoti tik save. Kurdavau visas savo nuotraukas pati – tai buvo tarsi savęs tyrinėjimas ir būdas papasakoti tam tikrą istoriją.
Dabar šią veiklą visiškai apleidau, tačiau norėčiau vėl atrasti jai laiko. Labai mėgau tam tikras mintis ir emocijas išreikšti per save. Manau, jog autoportreto žanras įdomus ne tik dėl tiesioginio minties perdavimo per kūrėjo kūną, bet ir terapinio aspekto – proceso metu artimiau susipažįsti su savimi, savo išvaizda, išmoksti naudoti savo kūną minčių perteikimui vaizde.“
▬ Fotoaparatas – kūrybos ir darbo įrankis
„Fotografija visada lydėjo kitą mano kūrybinę veiklą. Pirmoji mano fototechnika – šeimos naudojama labai paprasta „muilinė“. Po jos sekė jau pora asmeninių, kurios turėjo laikmačio funkciją, o vėliau – pirmasis veidrodinis fotoaparatas. Tačiau pačią nuostabiausią simbolišką dovaną gavau 18-ojo gimtadienio proga, kai krikšto tėtis padovanojo savo jaunystės juostinį fotoaparatą. Ir tik kiek vėliau įsigijau savo dabartinį pilnakadrį.
Dažniausiai fotoaparatas man yra darbo ir kūrybos įrankis. Retai kada jį vežuosi į keliones ar nešiojuosi su savimi – tam naudoju telefoną. Šiais laikais jo kokybės asmeninėms reikmėms užtenka su kaupu, o svorio – gerokai mažiau. Tačiau užsakymų su telefonu neatliksi – fotoaparatas suteikia daugiau galimybių techniniais aspektais, lankstumo galutiniame rezultate ir turi didesnę raišką.“
▬ BRAZZI kelionės pradžia
„Baigusi fotografijos ir medijos menus Vilniaus dailės akademijoje supratau, jog nenoriu meno kurti iš reikalo ir turėti jį kaip pagrindinį pajamų šaltinį. Norisi jį kurti tokį, kuris būtų ne priverstinis, skubinamas, o išgyventas, apgalvotas, liečiantis man svarbias temas. Fotoaparatas man yra įrankis, o fotografijos techninis išmanymas – amatas. Galiu pasirinkti, ar savo gebėjimus naudosiu pajamoms uždirbti fotografuojant žavią asmeninę fotosesiją, ar kuriant reikšmingą meno kūrinį.
Laimei, pažinojau tuometinį BRAZZI administratorių Donatą, kuris man vis pasakojo apie studijos užkulisius – bemiegės naktis dažant sienas ir tvarkant aplinką, bendradarbiavimą su kitais kuriančiaisiais, studijoje vykstančias fotosesijas. Be galo žavėjausi šia bendruomene, todėl gavusi pasiūlymą save išbandyti ir pasipraktikuoti nė akimirkai nesudvejojau. Taip ir prasidėjo mano BRAZZI kelionė.“
▬ Studijoje – nuo aušros iki sutemų!
„Labai greitai įsiliejusi į BRAZZI veiklą ir studijoje dariau absoliučiai viską: padėdavau administratoriams, kabindavau fonus, sujungdavau blykstes. Sėmiausi kiek įmanoma daugiau patirties iš to, ką ši bendruomenė galėjo man suteikti: dalyvavau mokymuose, komandinėse veiklose, o galiausiai – pati pradėjau fotografuoti studijai bei retušuoti nuotraukas. Iškrapštyti mane iš čia buvo sunku! Ateidavau anksti, o išeidavau jau su tamsa. Taip pamažu tobulėjau, lavinau įgūdžius. Įdėjau tikrai daug pastangų, o šios galiausiai atsipirko – tapau BRAZZI Retouch koordinatore.“
▬ Menas komunikuoti
„Fotografas – tai profesionalas. Ne kiekvienas, neseniai pradėjęs fotografuoti, tai gali daryti iš karto gerai. Šioje industrijoje reikia mokėti tinkamai komunikuoti su žmonėmis, esančiais priešais objektyvą. Kitu atveju modelis jausis nejaukiai ir tai atsispindės nuotraukose.
Visai nesvarbu, ką fotografuoji: sesę, draugą ar nepažįstamąjį – reikia mokėti iškomunikuoti tau reikalingą pozą, patarti ar padėti atsipalaiduoti. Taip pat svarbu prieš fotosesiją pabendrauti su žmogumi ir geriau jį pažinti – taip jis jausis ramesnis, procesas bus malonesnis, o rezultatas – daug geresnis.
Turiu patirties fotografuojant tiek aktorius, tiek modelius. Man labai įdomu stebėti, kaip profesionaliai ir laisvai jie elgiasi prieš objektyvą – modelis yra įvaldęs savo išorinius privalumus, o aktoriai puikiai perteikia norimą emociją.“
▬ Naujas pomėgis – teatro projektai
„Nors šiuo metu laiko hobiams, tokiems kaip piešimas ar tapymas, nerandu, džiaugiuosi, kad neseniai į gyvenimą atėjo nauja, visada mane žavėjusi veikla – teatro projektai. Savo bakalauro darbo gynimo performansui ieškojau merginų. Tuo metu susipažinau su aktore Rugile Sabonyte, kuri praėjusiais metais Italijoje parašė pjesę „JIS“. Nusprendėme spektaklio eskizo plakatams nufotografuoti aktorių portretus. Fotosesija buvo neįprasta tuo, jog jos metu su aktoriais bendravau ne aš, o Rugilė. Tai prilygo filmo režisavimui: aš perėmiau kameros operatoriaus vaidmenį o Rugilė – režisieriaus, tačiau viskas vyko ne judančiame vaizde, o fotografijoje. Žavu, kaip ji naudojo režisūrinius metodus padėdama aktoriams pajausti norimą emociją.
Toliau sekė „JIS“ projekto augimas ir transformacija į daug didesnį, stipresnį tarpdisciplininį kūrinį. Kol vyko pasiruošimas spektakliui, kartu organizavome ir parodą. Šįkart fotografavome kiek kitaip – penkis skirtingus aktorius penkias skirtingas dienas. Fotosesijos metu B studijos kampelyje būdavome tryse: aš, Rugilė ir aktorius, visa tai užtrukdavo po 2-4 valandas. Turėjome pasiruošusios klausimus, kuriais siekėme pasiekti aktoriaus esybę, reakcijas bei padėti pamiršti, jog jis yra fotografuojamas. Proceso metu jie kalbėjo apie savo emocijas, požiūrį, praradimus, savęs suvokimą ir vyriškumą. Jie pavargdavo, susinervindavo, supykdavo, nuliūsdavo. Man buvo svarbu užfiksuoti ne tai, kaip žmogus atrodo išoriškai, o momentą, kai jis atsigręžia į savo esmę, mintis, jausmus, kai juos išreiškia savo natūraliomis reakcijomis. Pagrindinė šio projekto tema – vyriškumas, vyro vidinis pasaulis. Buvo nenusakoma pamatyti ir pajausti, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs yra JIE ir kokią skirtingą energiją skleidžia.“
▬ Ko palinkėtum skaitytojams?
„Hmmmmmmmmmmmmmmmmmmm… Linkiu kurti pačius nuostabiausius, reikšmingiausius ir/ar gražiausius dalykus. Kilniai kurti meną, kuris pakutens stebėtojų mintis bei įsitikinimus. O taip pat nesikuklinant prisidėti prie komercinių projektų, kurie padės pavalgyti kūrybingos sielos kūnui.“
BRAZZI narius fotografuoja Saulė Barley (taip, tai – autoportretas! ;))
