Žvakučių nedaug, bet skaičius ypatingas.
Šiandien lygiai prieš 2 metus Reda Bernotaite prisijungė prie BRAZZI!
Šią ypatingą progą atgaiviname MEET THE TEAM rubriką ir kviečiame plačiau susipažinti su studijos vadove.
Reda Bernotaitė: „Aplinka yra ne šalis, o žmonės aplink tave“
Su Reda Bernotaite kalbėtis buvo labai įdomu, bet sudėtinga: teko šį pokalbį kartoti net antrą kartą. Norėjau daugiau sužinoti apie jos asmenybę, praeitį, pomėgius, tačiau visi atsakymai nukrypdavo BRAZZI link. Ir tik dabar, rašydamas šį interviu, suvokiau, kokia ji atsakinga, energinga, atkakli, darbšti, energinga bei protinga! Pasijaučiau, kaip buvęs pokalbių laidoje! O gavus visą atsakymų išklotinė – žodžių kilimas nusitęsė šimtais sakinių! Ilgai galvojau, iš kokių pusių jį apkarpyti, kokį plotą palikti Jums. Pavyko! Prašyčiau, prieš užlipdami, nusiaukite batus, nes nuo skaitymo tikrai bus šilta!
Šio žodžių kilimo etiketė (būtina perskaityti prieš užlipant): „Vienų mokymų metu manęs paklausė, kas aš esu ir, kas ne. Atsakiau, kad esu moteris, bet nesu mama. Labai stengiuosi išlaikyti balansą tarp draugiškumo ir disciplinos. Motyvuoju, bet nelepinu. Baruosi, bet nepykstu. Atostogauju, bet nepamirštu kolektyvo. Daug dirbu, bet primenu sau apie save.“
▬ Naujieji metai su BRAZZI arba pagalbininkė su svečio bilietu
„Jau kurį laiką BRAZZI studiją sekiau socialiniuose tinkluose, nuolat stebėdavau jų veiklą. Prieš didžiąsias metų šventes pasirodė įrašas, jog ši vieta kviečia sutikti Naujuosius metus kartu. Vos tik pamačiusi, suskubau paskambinti dėl bilietų kiekio. Atsimenu, jog tą pačią dieną, piko metu, iš Fabijoniškių, važiavau pirkti bilieto (juokiasi). Atvykusi perspėjau, jog jei reikės kokios nors pagalbos, tai gali visada susisiekti. Niekam tos pagalbos neprireikė. Renginio dieną suskubau paskambinti ir vėl pasiteirauti: galbūt jau dabar galėsiu prisidėti. Pašnekovas pradėjo juoktis, jam buvo keista, kad asmuo, turintis bilietą, nori dar prieš renginį pasidarbuoti. Vis tiek atvažiavau anksčiausiai, bet padėti nebuvo ką. Renginyje beveik nieko nepažinojau, bet buvo labai smagu“, – apie pirmąsias pažintis su BRAZZI kalba Reda Bernotaitė.
▬ Netikras brolis meistras – dar viena galimybė būti arčiau BRAZZI
„Visada mėgau bendruomenes, man patinka komandinis darbas. Prieš ateidama į BRAZZI, neturėjau didelių tikslų, trūko papildomos veiklos. Tuomet buvau laisvai samdoma interjero fotografė. Nusprendžiau, kad noriu prisidėti prie šios studijos. Aišku, į kolektyvą patekau ne iš karto, manau, kad galima ir visą knygą (juokiasi) apie tai parašyti. Pabandysiu trumpai papasakoti. Po Naujųjų metų vakarėlio vis parašydavau Tomui ir siulydavau savo pagalbą, tačiau atsakymo nesulaukdavau. Pamačiusi skelbimą, jog BRAZZI ieško meistro, prašiau brolio, jog jis galėtų jiems padėti, kad tik turėčiau galimybę nueiti į šią studiją. Sakiau jam, kad labai man ten reikia papulti. Tomą šiek tiek palikusi ramybėje, pradėjau bendrauti su jo komandos nariais. Dalyvavau visuose jų organizuojamuose renginiuose. Nebuvo smagu taip brautis, bet labai labai norėjau patekti į Tomo komandą. Vieną vakarą, grįžusi iš Trakų, radau žinutę nuo Tomo ir Simonos, jog šie siūlo man tapti studijos administratore. Neįtikėtinai apsidžiaugiau! Tomui tikrai trūko pagalbos, jau po kelių dienų perėmiau buvusios komandos narės pareigas ir darbus.
Manau, kad prireikė metų, kad suprasčiau, kas yra BRAZZI ir kaip studija vystosi. Dabar jau esu beveik du metus (pokalbio metu – red. past.). Taip įvyko,, kad visą savo laisvalaikį čia ir praleidau. Buvo daug veiklos, džiugu, jog Tomas davė daug laisvės: leido kurti, tobulėti, daryti taip, kaip mums atrodė geriausia.“, – džiaugiasi Reda.
▬ Paimu „bardakėlį“ ir jį paverčiu veikiančia sistema!
„Šiandien BRAZZI studijoje esu vadovė, bet nenoriu, kad vos išgirdę šį pareigų pavadinimą, klausytojai įsivaizduotų, jog aš turiu nuosavą kabinetą, vaikštau vilkėdama biuro kostiumėlius, esu sunkiai pasiekiama ir tik sėdžiu, visiems vadovauju (juokiasi).
Mano darbo mastelis labai didelis. Tomas Brazinskas yra kūrybos vadovas, idėjų kūrėjas, o aš esu ta, kuri sukuria idėjos įgyvendinimui sistemą – suplanuoja atsiradimą ir įgyvendinimą.
Dirbdama BRAZZI supratau, kad mano stiprusis varikliukas yra būtent sistemų kūrimas. Atsiranda nauja idėja, kyla problema ar koks „bardakėlis“, aš iškart sugalvoju, kaip jį sutvarkyti: sukuriu sistemą, automatizuoju ir perduodu tolesnį valdymą tinkamui asmeniui.
Kur tik nueidavau dirbti, jau po kelių mėnesių keliaudavau pas vadovus ir sakydavau, ką reiktų keisti bei tobulinti. Keistai į mane pažiūrėdavo, šviežiai prisijungusią prie kolektyvo, jau sakančią, kad ši vieta turi trūkumų. Gal tada nemokėdavau pateikti savo idėjų. Po tokių atsitikimų buvau jau pagalvojusi, kad galbūt kažkas yra blogai su manimi, tai buvau nusprendusi visą likusį gyvenimą dirbti laisvai samdomą darbą (juokiasi).
Prireikė dešimties metų, kad suprasčiau, kur esu stipri. Tik BRAZZI įrodė, jog viskas su manimi gerai.
Visiškai negalėčiau būti „freelancer‘is“: nepaprastai mėgstu dirbti komandoje, kurioje gali jaustis savimi, suprasta, o narius sieja ryšys. Myliu partnerystes, patinka kartu svajoti, o kad svajonės virstų realybe, reikia plano ir disciplinos! Ankščiau nesuvokdavau, bet šiuo metu man labai svarbios yra žmogaus vertybės, pagal jas atsirenku draugus, partnerius, net praeivius pokalbiui“, – itin pabrėždama paskutinį sakinį, iš Šiaulių kilusi R. Bernotaitė atsikvepia ir tęsia pokalbį toliau.
▬ Mieli vadovai, nepamirškit savęs!
„Šiandien BRAZZI – gyvenimo būdas, tačiau pradedu pastebėti, kad būtinai reikia ir asmeninio laiko. Buvo toks tarpsnis, kai buvau „perdegusi“, tai nereta problema kūrėjams. Mane išgelbėjo „ekselis“ (juokiasi). Kiekvieną dieną telefonas man primena, kada turiu pavalgyti, integravau sportą, stengiuosi laiku nueiti miegoti, savaitgaliais susitikti su seniau matytais draugais ar giminėmis. Visiškai supaprastinau savo idealios asmeninės savaitės planą, ir vis tiek ties trečia diena „nusimušu“. Jei pavyktų mėnesį išlaikyti discipliną – būtų pasiektas metų tikslas. Supratau, kad kurti yra gerai ir įdomu, bet jei tu nebeišeini į gatvę, tai nebežinai, kaip gyvena žmones. O jei šito nežinosi, tai kaip suprasi, ko jiems šiandien trūkstaׅ“, – dalijasi pastebėjimais Reda.
▬ „Aplinka yra ne šalis, o žmonės aplink tave“
„Mes visi žinome, ko norime! Reikia tik gerai į save įsiklausyti, trumpam palikti tėvų ir draugų patarimus, ištrinti soc. tinklų programėles. Bandėte kada nueiti į biblioteką ar į knygyną? Kokiõs knỹgos pirmiausia siekia Jūsų rankos? Patyrinėkite skirtingus mokymus, stebėkite save, link kur krypstate. Jauni žmonės kupini triukšmo aplink, dažnas savęs neanalizuoja. Pradėti reikia ne klausiant kitų, o tik savęs. Kai pagalvosi apie save, tada eik ieškoti patarimo, praktikos, žinių.
Atsimink, kad dauguma darboviečių nežiūri, ar turi diplomą – svarbu kad turėtum žinių, būtum motyvuotas, atkaklus, smalsus, dėmesingas, atsakingas. Studijos užsienyje – puiki praktika ne vien dėl to, kad pamatytum, ką galima „parvežti“ į Lietuvą, bet ir dėl to, kad įsitikintum, jog čia taip pat nėra blogai. Viskas priklauso nuo žmonių, kuriais save apsupi. Aplinka yra ne šalis, o žmonės aplink tave. BRAZZI‘yje – nuostabi aplinka. Nepaprastai myliu kiekvieną komandos narį už jų atvirumą, nuoširdumą, paprastumą, darbštumą, norą tobulėti, keistis, dalytis žiniomis“, – taip šį žodžių kilimą užbaigiau aš, interviu ėmęs žmogus, tačiau Reda dar tikrai turėjo, kuo pasidalyti. Sutikę, būtinai užkalbinkit: ji mėgsta naujas pažintis!
Šis interviu yra MEET THE TEAM rubrikos tekstas, jo autorius Lukas Svirplys.
Fotografijos autorė – Saulė Barley
.
