fbpx

MEET INDRĖ: „Daugiau organikos, mažiau sintetikos“ 2021-09-29 | Komanda

Atėjo laikas susipažinti ir su BRAZZI komunikacijos komanda! Indrė – nuoširdumo ir šilumos įsikūnijimas. Kasdien ji prižiūri, kad naujausi socialinių tinklų trendai ir karščiausios studijos naujienos pasiektų jus. Nuo visada akį prikaustančių vizualų ir galvą pasukti skatinančių Instagram quiz’ų iki linksmų Reels ir nepriekaištingai sudėliotų rekvizitų kompozicijų – Indrė pasirūpins, kad jūsų naujienų sraute neliktume nepastebėti, o švara ir estetika paglostytų kiekvieno širdį.

O kaip gi prasidėjo jos kūrybinis kelias? Kaip ji atrado fotografiją, kuo ją žavi žmonių portretai, kaip prisijungė prie BRAZZI ir ką mėgsta laisvalaikiu? Viską sužinosite perskaitę šį pasikalbėjimą!

▬ Fotografijos kelionės pradžia

Nuo pat vaikystės esu apsupta gamtos – mėgau ją stebėti. Vėliau, mokyklos laikais, nutariau pasiimti fotoaparatą ir į gamtą pažvelgti pro jo akutę. Pradėjau nuo gėlių makro režimu (juokiasi). Nuo to laiko rimtai susidomėjau fotografija, ypač tuo, kaip galima tą pačią gėlę pamatyti visai kitaip. Pradėjau „kabintis“ į šią meno šaką, pasakoti apie tai tėvams, rodyti nuotraukas, kurias pati užfiksavau. Iš šeimos jutau palaikymą ir per gimtadienį gavau savo pirmąjį fotoaparatą. Tai buvo paskatinimas gilintis į jo subtilybes, ieškoti tobulėjimo būdų, domėtis, kokius objektyvus galiu įsigyti. Google pagalba sužinojau, kad vienas geresnių objektyvų fotografuoti žmonių portretus yra būtent 50 mm. Per kitą gimtadienį pati sau pasidovanojau šį objektyvą ir nusprendžiau, kad jeigu jau aš jį turiu, tai pats laikas pafotografuoti sesę (juokiasi).

Taip ir pradėjau kūrybinti – savo namuose, savo kieme, kažkur gamtoje, medžių apsuptyje. Nuo to laiko labai „užsikabinau“, nuotraukas parodžiau draugėms, klasiokėms, jos irgi prašė būti nufotografuojamos. Net gavosi taip, kad išsiprašydavau iš dailės pamokų, kuriose man nelabai sekdavosi, o mokytoja, tą mačiusi, mane išleisdavo ir kartu su draugėmis eidavome į parką kurti jų portretų.

▬ Portretai pasakoja istorijas

Kai pradėjau fotografuoti draugių portretus, labai norėjau išmokti tai daryti kaip įmanoma geriau. Mane įkvėpė ne tik kiti fotografai, kuriuos pradėjau stebėti, bet ir mintis, jog fotografija – vienas iš būdų susitikti su žmogumi, sukurti jam stilių, suderinti tam tikras išvaizdos detales, papasakoti jo istoriją. Portretų fotografija yra nuostabi tuo, kad tu susipažįsti su daug skirtingų žmonių, jauti jų pasitikėjimą tavim ir kaip tu juos nufotografuosi. Šiame žanre man labai įdomi interakcija su žmogumi, su jo būsena tuo momentu, kai jis stovi prieš mano objektyvą, kaip jis bendrauja ir kaip nori atrodyti galutiniame rezultate.

Žinoma, fotosesijos metu fotografuoju ne tik taip, kaip atrodo man. Kiekvieną kartą kartu deriname, pasikalbame, tikrai nebūna taip, kad visus fotografuoju vienodai. Sakyčiau, kad tai yra miksas tarp to, kaip žmogų matau aš, ir to, kaip jis pats nori atrodyti. Juk dar prieš pasirenkant tave ir tavo paslaugas, jis mato ir kitų fotografų darbus, gali įsivertinti, ar jis save įsivaizduoja viename ar kitame stiliuje.

▬ Įgūdžiai – per praktiką

Fotografuoti išmokau savarankiškai, turėjau keletą fotografijos knygų. O šiaip, kaip ir bet kokioje kitoje srityje, įgūdžiai atėjo per praktiką. Žinoma, iš pradžių viskas vyko automatiniu režimu (kol fotografavau gėlytes su tėvų muiline), bet gavusi veidrodinį fotoaparatą pradėjau gilintis į nustatymus, domėtis, kas yra diafragma, išlaikymas, kaip padaryti, kad fonas išsilietų. Supratusi pagrindinius fotoaparato principus, kviečiau žmones fotografuotis – tai buvo puiki praktika ir vertinga patirtis. Na ir žinoma šiek tiek backstage fotografijos BRAZZI studijoje. 🙂

▬ Išbandymas sporto renginių fotografijoje

Likimas sudėliojo taip, kad susipažinau su žmonėmis, kurie organizuoja triatlono varžybas. Mūsų bendravimas buvo labai nuoširdus, kartu darbavomės prie kelių freelance projektų. Po kurio laiko pasidomėjau, galbūt jiems reikia papildomos pagalbos viešinant varžybas, o jie man pasiūlė jas fotografuoti. Prisipažinsiu – labai bijojau, nes nelabai mokėjau fotografuoti sporto renginius, tačiau iš organizatorių pusės nebuvo jokio spaudimo. Pasikalbėjus jaučiausi ramiau, tad į pirmąsias varžybas nuvykau tik apsižiūrėti, pabandyti suprasti, kas ir kaip ten vyksta. 

Į kitą triatloną vykau jau su fotoaparatu. Man paaiškino varžybų eigą, sužinojau, jog dalyviai pirmiausia plaukia, todėl turi laukti prie vandens, vėliau važiuoja dviračiu, tad skubi į tranzitą, galiausiai vyksta bėgimo rungtis, kurios metu ir fotografui reikia pamiklinti kojeles, norint užfiksuoti gerų kadrų. Bet tai nebuvo vienintelis iššūkis – taip pat turėjau progą išbandyti ir savo fotografijos raumenį, nes šias varžybas fotografavau ne su savo Canon fotoaparatu, o paskolintu Nikon (juokiasi). Turėjau 50 mm objektyvą, skirtą portretams, tad reikėjo adaptuotis ne tik prie visai kito gamintojo technikos, bet ir šiam fotografijos žanrui nelabai tinkančio objektyvo. Tačiau nors ir buvo nedrąsu, viskas gavosi ganėtinai fainai, organizatoriai nuotraukas panaudojo renginio sklaidai.

Sporto fotografijoje visko yra labai daug, nuolat keičiasi šviesos sąlygos (vieną minutę kepina saulė, o kitą jau žiūrėk užplaukia debesys), turi žaibiškai gaudytis situacijose, nes dviračiai važiuoja labai greitai, pro šalį bėga žmonės. Taip pat privalai žaibiškai orientuotis fotoaparato nustatymuose, įsilieti į tą nuotaiką ir, svarbiausia, niekam nesimaišyti kelyje (juokiasi).

▬ Įkvepia laisvė fotografijoje

Šiuo metu visgi esu susitelkusi į portretų fotografiją. Nors savito braižo užuominos jau yra, bet dar nesu iki galo jo išsigryninusi. Daugiausiai įkvėpimo semiuosi Instagram platformoje, seku prancūzų, italų fotografų darbus, nes jų fotografijos būna dienos šviesoje, ne tokios nugludintos. Taip pat mėgstu juodai baltą fotografiją, labiau kūrybinę, o ne komercinę. Žaviuosi tais kūrėjais, kurie žaidžia su šviesa, nebijo nesufokusuotų nuotraukų, fotografuoja su juosta. Mane įkvepia laisvė tokiose nuotraukose, ypač kai pamatai, kad tam tikros saulės išdegintos vietos gali atrodyti cool ir visai nereikia to bijoti.

▬ Laisvalaikis be fotoaparato

Savo laisvu laiku fotoaparatu nesinaudoju – keliaudama jį palieku namuose, nes tai man yra darbo įrankis. Šiemet atradau juostinį fotoaparatą, kurį pasiimu į keliones – jis lengvas, neįpareigojantis, nuspaudus mygtuką nematai, kas gaunasi, tačiau žinai, jog ta akimirka yra užfiksuota. Vėliau labai smagu tą juostelę išsiryškinti. Žinoma, neįpareigoju savęs viską su juo fotografuoti ir būtinai užfiksuoti kiekvieną akimirką – visa tai priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, ką veikiu. Dažniausiai akimirkas dokumentuoju telefonu. Jeigu kažką keliuosi į socialinius tinklus, tai daugiau dėl savęs – po kažkurio laiko man smagu atsidaryti ir prisiminti tam tikrus momentus. Būtent telefonas tam puikiai ir pasitarnauja.

▬ Kai socialiniai tinklai virsta darbu

Socialinių tinklų veiklos šaknys greičiausiai irgi siekia paauglystės laikus. Tuomet atradau tinklaraščius – BlogSpot platforma buvo populiarumo viršūnėje ir, man atrodo, dar nebuvo Instagram. Ten aš turėjau savo blog’ą, kuriame rašydavau kasdieniškus dalykus. Dabar prisiminus, tai tikrai labai juokinga (juokiasi). Bet jau tada per tinklaraščius populiarėjo bendradarbiavimas su prekių ženklais. Pamenu, jog ir aš rašiau kai kuriems brandams, pavyzdžiui, lietuvių drabužių kūrėjams – siūlydavau parašyti apie juos trumpą įrašą, padaryti nuotraukų. Keletas tikrai yra sutikę, o ir pats procesas buvo labai smagus – tu sulauki produktų, juos nufotografuoji, aprašai. Bet galiausiai tai toli nežengė, ši veikla liko hobiu, o vėliau kasdieniškų akimirkų dalinimasis persikėlė Instagram.

Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad socialiniai tinklai gali virsti darbu. Visa tai labiau „įsivažiavo“ kai atėjau į BRAZZI ir įvyko pirmasis asistentų susitikimas. Jo metu Tomas paklausė, galbūt kažkas norėtų užsukti į tą vakarą vykusius jo mokymus ir padaryti keletą Instagram stories. Aš net nesuabejojus pakėliau ranką ir pačią pirmą dieną, kai įžengiau į BRAZZI erdves, jau dariau stories. Smagu, kad Tomas pasitikėjo, davė savo telefoną. Tikrai gerai praleidau laiką. Kai pagalvoju, tai iki šios dienos aš vis dar ir darau BRAZZI stories (juokiasi). 

▬ BRAZZI veteranė

Per šiuos beveik trejus metus buvo visko, o tam įtakos turėjo ir pokyčiai mano gyvenime. Atsikrausčiau į Vilnių, patekau į šią studiją – tai man buvo nuostabi patirtis. Čia išmokau dirbti su fotostudijos šviesa, susipažinau su rimta socialinių tinklų komunikacija, gavau daugiau pareigų ir veiklos, supratau, koks tai darbas ir kaip tai svarbu. Tik iš šono gali atrodyti, kad socialiniai tinklai – labai kūrybiška, paprasta. Iš tikrųjų tai reikalauja labai daug pastangų, strategijos.

Man čia labai patinka mikroklimatas – niekada nepatyriau didelio streso, nors galbūt kažko ir nemokėjau. Taip pat studijos stilistika, atmosfera – visas šis konceptas, įvaizdis man yra labai artimas ir džiaugiuosi, kad čia galiu ne tik mokytis, bet ir rodyti iniciatyvą, atnešti naujų idėjų bei jas įgyvendinti.

▬ Begalinė meilė muzikai

Gyvenime visada stengiuosi atrasti laiko gyvai muzikai. Nuo vaikystės pati šiek tiek dainavau, gimnazijoje lankiau gitaros būrelį. Visa tai mane augino, pradėjau vertinti muziką, jos kokybę, tad tai niekada nuo manęs ir nebeatsitraukė. Kažkuriuo etapu atradau, kad lietuvių muzikantai kuria labai gerą ir kokybišką muziką, tad atsikrausčiusi gyventi į Vilnių pradėjau lankytis koncertuose, renginiuose. Tai išaugo į mano aistrą – stengiuosi muzikai skirti laiko, sekti naujienas, albumus, paremti lietuvių kūrybą. Net einant gatvėje mane dažniausiai galima sutikti su ausinėmis. Turiu svajonę vieną dieną nusipirkti savo patefoną ir daug vinilinių plokštelių, kad kai baigiasi vasaros koncertų sezonas, rudenį galėčiau leisti su kokybiška muzika per vinilą. Tai vis tiek yra kažkas kitokio, lyg kelionė į garsų pasaulį.

▬ Tobulėjimo planai ir palinkėjimas

Žvelgiant į ateitį, norėčiau fotografijoje pereiti į profesionalų lygį, o tam reikia dar daugiau praktikos ir šiek tiek naujos fototechnikos. Nemeluokime, kad technikos atsinaujinimas nėra toks svarbus – iš tiesų tai suteikia džiaugsmo, prideda kibirkštėlės, leidžia siekti dar daugiau, o kai pamatai, kad sekasi, esi motyvuotas dar labiau siekti profesionalumo. 

Na, o pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į vieną man labai svarbų dalyką. Pastebėjau, jog nemažai mūsų esame įsisukę į kažkokį nepaaiškinamą sintetinį filtrų ir per didelės post-produkcijos etapą. Tad labai norėčiau visiems palinkėti, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime būtų kuo mažiau sintetikos ir kuo daugiau organikos. Nebijokime pabūti savimi!

.

BRAZZI narius kalbina Eglė Luščiauskaitė

BRAZZI narius fotografuoja Saulė Barley

Download Best WordPress Themes Free Download
Free Download WordPress Themes
Download WordPress Themes Free
Free Download WordPress Themes
udemy paid course free download
download huawei firmware
Premium WordPress Themes Download
free download udemy course
@ Visos teisės saugomos “UAB Brazzistudio”
Duomenų apsauga Pirkimo sąlygos ir taisyklės
×

Rašyti atsiliepimą

Jūsų asmeniniai duomenys bus naudojami siekiant sureaguoti į Jūsų kreipimąsi. Plačiau "Duomenų apsauga

×

Klausti

Sutinku, kad mano duomenys (vardas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris ir žinutė) bus naudojami pagal "Duomenų apsauga"