Ir linijos susijungė! Prieš pat mums susitinkant, Indrė pateko į autoįvykį. Skaitytojau, nesijaudink, rimtų sužalojimų pavyko išvengti, bet įsitikinome, jog ne visi prisilietimai atneša malonių jausmų. Pasijuokėme. Paskendę kalkių, šviežios medienos bei dažų kvapų debesėliuose, dalinomės kitais išgyvenimais ir piešėme linijas mintimis. O betonas tapo patogiausiais krėslais, įkvepiančiais ieškoti naujų požiūrio kampų.
– Baigei architektūrą, bet kuri interjerus?
– Taip! Universitete turėjome šiek tiek paskaitų apie interjerą, bet visą patirtį įgijau jau po studijų, praktikos metu. Į interjero architektūrą atėjau netyčia (šypsosi), ši sritis man daug artimesnė.
– O ar būna taip?
– Tyčia (juokiasi), juk kitaip ir nebūna. Likimas vedžioja už rankos. Iškart po studijų gavau vietą architektūros studijoje – interjerų projektavimo srityje. Taip atsiradę interjerai, manęs nebepaleido iki šiol. Oi, bet aš ketvirtame kurse labai norėjau mesti studijas. Buvau pervargusi, turėjau begales bemiegių naktų, jaučiausi blogai. Bet visgi, su artimujų pagalba, pasiryžau – baigiau ir niekada dėl to nesigailėjau.
– Juk pasitaiko dvejonių.
– Architektūra nėra mano širdžiai artimas dalykas. Ji turi per daug „sauseko“ ir per platų kampą. Man labiau patinka vidaus erdvės bei jų kūrimas. Ten – praleidžiama daug laiko, smalsu, kas ir kaip veikia žmonių emocijas.
– O kuo skiriasi interjero architektas nuo interjero dizainerio?
– Mhmm, geras klausimas! Esu interjero architektė, nes baigiau tokias studijas. Mano žinių bei gebėjimų bazė leidžia matyti interjerą daug plačiau, pajusti tūrį, erdvę, konstrukcijų svarbą, suprasti inžinerijos sprendimus ir jų reikalingumą.
– Jei būtum metusi studijas, kur būtum ėjusi toliau?
– Mada buvo didžioji meilė nuo vaikystės. Bet tuo metu galvojau, kad noriu pailsėti, išvažiuoti, suprasti, kas čia vyksta, gal net emigruoti.
– Kodėl mada?
– Mano tėvai – aktoriai. Dažnai teatre praleisdavau daug laiko. Labiausiai patiko grimo kambariai ir kostiumų, ai, dar ir rekvizitų! Pasakų pasaulis! Mielai ir šiandien užsukčiau į šias vietas pasižvalgyti (šypsosi).
– Nenorėjai būti aktore?
– Ne. Mačiau, koks tai sunkus darbas, nuostabu būti ten, bet supratau, kad tai ne mano dalykas. Jokio dramos būrelio nelankiau, nors mama ir organizuodavo juos. Juokinga, bet aš iki šiol bijau scenos, o viešas kalbėjimas irgi gąsdina. Visada traukė vizualiniai, estetiniai dalykai. Svarbu, kad tik nestovėti ant scenos. Oi, bet man patinka dėmesys. Neatrodo, kad jo specialiai reikalaučiau, natūraliai man taip. Ne visiems lengva būti kartu su manimi, juk reikia mokėti dalytis dėmesiu. Ne visiems pavyksta, esu praradusi taip draugystes. Bet gal šie praradimai atlaisvino daugiau erdvės naujiems atradimams?
– Nesėkmė yra nauja sėkmė?
– Taip! Pastebėjau, kai susiduriu su didele nesėkme, tai manyje vyksta perversmas, užsikuria varikliukas ir jis sparčiai sukasi. Smegenys, atrodo, pradeda skenuoti ir ieškoti, ką aš galėčiau pradėti daryti, ką keisti (juokiasi). Prieš pat 2008-ųjų pabaigą, kai Lietuvą ištiko krizė, turėjau pasiėmus paskolą, teko pradėti dirbti savarankiškai. Buvau bandžiusi konsultuoti ir nuotoliniu būdu, bet, manau, kad tada Lietuva dar nebuvo pasiruošusi tokiai paslaugai. Užsienio lietuviai buvo pagrindiniai klientai. Ilgainiui pradėjo daugėti užsakymų, įkūriau interjero architektūros ir dizaino prekės ženklą „InArch“, sukūriau kūrybingą komandą. Ir ši viruso „Covid-19“ sukelta nesėkmė, atnešė ne tik naujų problemų, bet ir sėkmių: pagerėjo asmeniniai santykiai, atsirado daugiau projektų.
– Kaip reaguoji į nesėkmes?
– Tai – mano darbas. Esu problemų sprendėja ir namų/erdvių psichologė! Atsiprašau architektų, bet dažnai jie projektuodami prikuria dar daugiau iššūkių mums. Tu gauni žaidimo taisykles ir eini ieškoti geriausios išeities. Man čia žavu! Kiekvienas objektas – naujas žaidimas, prie kurio kaskart reikia prisitaikyti. Tai tikrai nėra svajonių profesija. Atėję praktikantai dėkoja, kad pamato, kad tai nėra tik brėžinių kūrimas ir spalvų derinimas. Daug skirtingo bendravimo ir bendradarbiavimo, esi tarpininkas tarp gamintojų, įrengėjų, klientų.
– Estetika ar vadyba, kas svarbiau?
– Abu! Tik vadybos procesus, brėžinių braižymą gali išmokyti, o estetikos pojūčio – ne. Manau, kad jį gali tik lavinti. Interjero kūrimas nėra vien tik spalvų ir baldų parinkimas, todėl kiekvieną projektą prižiūriu, nei vieno nesu perleidusi.
.
– O norėtum, kam nors perleisti?
– Geras klausimas! Nežinau, manau, kad ne. Atėję nauji klientai, dažnai jau matė buvusius mūsų projektus, atrodo, kad negaliu jų nuvilti, jie visada tikisi tokio pat gero rezultato. Nors gal tai „InArch“ žavumas, jog kiekvienas projektas yra mano išglostytas. Aš esu „butikinis“ žmogus. Turtuolė nebūsiu (juokiasi). Aš geriau jau mažiau turėsiu projektų, bet prie kiekvieno pati krapštinėsiuosi. Pirmiausia renkuosi kūrybą, o tada tik ateina pinigai.
– Manau, kad tavo kūryba įvertinta.
– Kai nuoširdžiai myli savo veiklą, tai kiti ir įvertina, ir sekasi netyčia (šypsosi). Vienas didžiausių įvertinimų, tai galimybė sukurti interjerą Lietuvos ambasadai Prahoje! Kartais pagalvoju, kaip būtų liūdna, jei nebegalėčiau kurti šioje srityje. Įvertinimai ir atgalinis ryšis – maži laimės burbuliukai, kurie ir sukuria laimės jausmą, motyvuoja bei įkvepia! Kažkada norėčiau daugiau dalytis savo patirtimi ir mokyti kitus!
– Kas dar įkvepia?
– Asmenybės! Pavyzdžiui, Alicia Keys ir Marina Abromović, praėjusios sunkumus, save iš naujo suradusios, sukūrusios, pamilusios, sukaupusios begalės įdomių ir įkvepiančių patirčių. Mada ir drabužių (ir dėvėtų!) parduotuvės, drabužių deriniai, panašus menas, bienalės, kelionės, parodos, filmuose randu labai daug inspiracijų. Bendradarbiavimas labai įkvepia, kai skirtingų sričių profesionalai dalijasi savo patirtimis ir kuria bendrus projektus. Net šiurpuliukai per kūna bėga. Jungtis ir taip dalytis teko išmokti, seniau buvau individualistė ir gan skeptiškai žiūrėjau.
– Kur atsikvepi?
– Myliu muziką ir šokius! Atsikvėpiu gamindama maistą, skaitydama knygas, skirdama laiko sau: karštos vonios, masažai, būdama viena su savimi.
– O apie ką tu esi?
– Koks sunkus klausimas! Apie meilę ir meną. Kūryboje naudoju 2 E (aut. past. estetika ir ergonomika), gyvenime 2 M (meilė ir menas). Meilė visiems, savo veiklai, aplinkai, žmonėms, sau. Meilė plati. O menas irgi platus, jis visur: mada, mityba, muzika. Reikia tik jį pamatyti, viskas nuo požiūrio priklauso. Dar aš stengiuosi būti upė, lanksti ir prisitaikyti, kuriai nuolat reikia staigių skardžių, plačių vingių, kartais ramaus tekėjimo. Bet visada tik viena kryptimi – pirmyn, kuo kokybiškiau, šiuolaikiškiau ir moderniau.
– Kas Tau yra LINIJA?
– Iškart pagalvojau apie ašis. Interjero kūrimui jos ypač reikalingos. Vertikalios ir horizontalios. Bandome jas visas suvesti, padaryti taip, kad ne tik sienos susitiktų, bet ir baldų ar langų linijos su paveikslo ar kita linija. Sujungti 2D ir 3D. Jei pavyksta, tai įėjęs į tokią aplinką tu jauti harmoniją, balansą. Man patinka keisti linijų kryptis, ieškoti naujų susitikimo taškų. Jei tik ką pasuksiu, pažiūrėsiu kitaip, tikrai ką naujo atrasiu. Esu ne kartą ir brėžinį apvertusi, iškart atsiranda naujų minčių. Bet vis tiek kūryboje mėgstu konkretumą, todėl čia reikalingos kuo tiesesnės linijos, o asmeniniame gyvenime leidžiu ir, manau, neįmanoma, jog visos linijos tinkamai susijungtų, reikia mokėti ir paleisti jas. Mėgstu kartais specialiai nubrėžti kreivą, netobulą liniją, nes juk čia visiškai tobulų nėra!
– Kai išeina tendencijos, kas lieka?
– Gyvenime ir darbe – pamatinės vertybės: pagarba, pasitikėjimas. Svarbu ne kurti viską tik apie tendencijas. Jas reikia naudoti su saiku, kaip ir prieskonius, kuriuos vis gali keisti, pridėti, bet tam, kaip ir sakiau būtina bazė – vertybės-klasika.
.
Tekstas ir reportažinės nuotraukos: Lukas Svirplys
Kitos nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo
INSPIRAZZI LINIJA: https://brazzi.co/inspirazzi-zurnalai/
.
