Visuomet mėgusi meną, mokykloje priklausiusi Mažajai teatro akademijai ir savo ateitį norėjusi sieti su aktoryste, Monika galiausiai pasirinko projektų vadovės kelią. Po ilgos kelionės dirbant individualiai su įvairiais projektais, šiuo metu jį griežia pirmuoju smuiku BRAZZI Production komandoje, o ten iššūkių tikrai netrūksta!
Kasdien Monika atrašo į dešimtis laiškų tiems, kurie domisi fotografijos paslaugomis savo verslui ar asmeniniam prekės ženklui. Ji padeda išgryninti idėjas, suburia reikiamus komandos narius, komunikuoja su esamais ir potencialiais klientais, o taip pat savo įžvalgomis ir patarimais prisideda prie bendros BRAZZI vizijos, plėtros ir kiekvieno kolegos asmeninio tobulėjimo.
Apie šį žmogų-orkestrą – naujausioje Meet The Team rubrikoje. Susipažinkite!
▬ Pasuko į socialinį darbą
Mokykloje buvau labai organizuotas žmogus. Menas man buvo labai arti širdies, tačiau net ir visuose kūrybiniuose projektuose tapdavau tuo žmogumi, kuris organizuoja, surenka komandą, sugalvoja viziją ir prisiima nemažą dalį vadybos. Tad gavosi taip, kad prieš pat stojimus nusprendžiau, jog nelabai įsivaizduoju savęs teatre. Pasirinkau socialines studijas, nes jos man taip pat buvo artimos. Neturėjau plano studijuoti psichologijos, nebuvau pasirinkusi reikiamų egzaminų, tad vienintelė sritis, kuri man atrodė įdomi ir apimanti veiklą su žmonėmis – socialinis darbas.
Kai įstojau, galvojau, kad tikrai šioje srityje nesieksiu karjeros, kad šias studijas pasirinkau bendram išsilavinimui. Tačiau jas baigus pasitaikė proga dirbti pagal specialybę. Pasirinkdama bakalaurinio darbo temą apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą net nenutuokiau, kad visai netrukus pačiai teks darbuotis vaikų psichiatriniuose skyriuose ir pritaikyti baigiamojo darbo žinias apjungiant skirtingas organizacijas. Eigoje supratau, kad Lietuvoje net nėra tokios sistemos ir kad tai, apie ką aš rašiau, yra didelė problema, kurią netikėtai pati ir turėjau spręsti.
Į įstaigą atkeliavau su bakalauro diplomu, kaip jaunas, nepatyręs žmogus, kuris galbūt dar neturėtų būti šioje srityje, bet man ganėtinai neblogai sekėsi. Ten turėjau galimybę dirbti su labai sudėtingais atvejais ir tai buvo beprotiškai įdomu. Tačiau galiausiai supratau, jog tai nėra visiškai mano sritis ir išėjau į verslą, į visiškai kitokį, nevalstybinį, darbą. Turėjau metus laiko suprasti, kas man patinka ir ką aš noriu veikti, kol galiausiai viską pradėjau nuo nulio.
▬ Projektų įvairovė
Viską metus ir išėjus savanoriauti į Vilniaus šviesų festivalį, nemažą dalį laiko dariau ir organizacinius darbus. Atėjau papildyti kitą komandą, o gavosi taip, kad dalį atsakomybių prisiėmiau ant savo pečių (juokiasi). Tai buvo fantastiškas festivalis, kuriame dalyvavo daugybė žmonių. Pamenu, jo metu taip pliaupė lietus, kad teko ne tik sukoordinuoti įvairius procesus, bet ir per raciją nuolat palaikyti ryšį su elektrikais, ieškoti, kur dingsta elektra instaliacijoms.
Po festivalio ėjau mokytis UX/UI dizaino, nes norėjau turėti ir praktinių žinių. Net sudalyvavau Women Go Tech programoje. Tačiau šioje srityje taip ir neįsitvirtinau – atsivėrė keliai įvairiems projektams. Nebegrįžau dirbti samdomo darbo, išsiėmiau individualios veiklos pažymėjimą ir keletą metų tiesiog dirbau pagal kontraktines sutartis.
Tuo metu atsirado ne pavieniai maži projektai, bet ilgesni, kurie užtrukdavo apie pusmetį. Vienas iš jų – mano mylimas Nepatogaus kino festivalis. Jame buvo labai įdomių patirčių, tokių kaip lokacijų paieška kinui po atviru dangumi, darbas su partneriais ir panašiai. Šis festivalis buvo labai geras pagrindas, kuris leido pamatyti įvairias sritis. Vėliau prisijungiau prie menininkės Jolitos Vaitkutės komandos, įgijau daugiau patirties dirbant su agentūromis ir komerciniais klientais, prisidėjau prie vadybos, įvairių instaliacijų organizavimo, parodos atidarymo ir panašiai.
▬ Netikėtas kvietimas
Projektas po projekto ir taip supratau, jog jau šiek tiek norisi stabilumo. Prieš pat 2019-ųjų metų Kalėdas pasibaigė mūsų bendradarbiavimas su menininke, o aš pamačiau BRAZZI skelbimą, kuriame jie ieškojo renginių ir fotosesijų koordinatoriaus. Parašiau jiems nieko daug nesitikėdama, tačiau už savaitės gavau atsakymą, kviečiantį susitikti su Reda ir Tomu. Už keleto dienų gavau netikėtą jų pasiūlymą prisijungti prie Naujųjų metų šventės (juokiasi). Esu įsitikinusi, kad jeigu tu gyvenime gauni progą, būtinai turi ja pasinaudoti. Tad net ir turėdama Naujųjų metų planą, vis tiek nusprendžiau užsukti į BRAZZI, susipažinti, pasižiūrėti, kaip viskas atrodo.
Galiausiai gavosi taip, kad pirmąją Naujųjų metų dieną gavau iš Redos žinutę su kvietimu prisijungti prie komandos. Tą akimirką supratau, kad dalykai, apie kuriuos pasvajoju asmeniškai, vienaip ar kitaip materializuojasi, todėl gyvenime svarbu išnaudoti visas tau suteiktas progas.
▬ Viskas nuo nulio
Nors tuomet studija jau turėjo šiek tiek produktų bei verslo portretų užsakymų, egzistavo vizažistų, stilistų, fotografų komanda, tačiau prisijungus gavau užduotį visa tai sistemizuoti: sukurti procesus, išgryninti bendrą viziją, peržiūrėti kainodarą, paruošti tobulėjimo planą. Pamažu atsirado aiškesni užsakymai, struktūra, o pats BRAZZI Production vardas – dar šiek tiek vėliau. Pradžia buvo tokia, jog neturėjome nei Facebook, nei Instagram paskyrų, tik keletą nuotraukų galerijoje – esame sukūrę fotografijos paslaugų skiltį BRAZZI puslapyje.
Labai didelį postūmį davė karantinas. Prieš jį mums labai gerai sekėsi su renginiais, turėjome nemažai užsakymų, tačiau 2020-ųjų metų pradžioje daug kas pasikeitė, tad atsiradusį laiką nusprendėme išnaudoti strateginiams pokalbiams. BRAZZI Production pradžioje vykdėme didžiąją dalį užsakymų, kurių sulaukdavome, o tai buvo puiki galimybė testuoti ir galiausiai nuspręsti, kas mes esame ir kuria kryptimi judame. Drauge stengiamės suprasti, jog užsakymus atlieka ne tik fotografas – tai yra komandinis darbas, o kiekvienas narys turi daryti tai, ką moka geriausiai. Kai tai supranti, tuomet viskas atliekama profesionaliai ir nesiblaškoma tarp skirtingų darbų ir pozicijų.
▬ Tiltas, sujungiantis ir klientą, ir komandą
Kaip atrodo BRAZZI Production projektų vadovo darbas? Iš tiesų, tai viskas prasideda nuo komunikacijos ir nuo to, kaip save pristatome. Nenorime būti batsiuviais be batų – tam, kad kiti matytų, jog gebi gerai pasiūti batus, privalai visa tai iliustruoti pavyzdžiais.
Pirmiausia komandoje susidėliojame strategiją: ko mes norime, ko siekiame, o tam svarbūs ir procesai, ir pozicionavimas, ir teisingas komunikacijos kanalų identifikavimas. Vienas iš svarbesnių dalykų man – LinkedIn platforma. Kad ir kaip tai atrodytų keista kūrybinėje srityje, bet aš joje matau labai didelę vertę. Kitas dalykas – pažintis su klientu. Tai yra ne tik fotosesijos datos susitarimas, bet ir labai didelis įsigilinimas į jų tikslus. Nuoširdžiai stengiuosi išgirsti klientų norus ir lūkesčius, sužinoti kuo daugiau informacijos. Ypač, jog šioje srityje yra labai daug erdvės interpretacijai ir subjektyviai nuomonei, kas yra gražu, o kas – nelabai.
Labai svarbu ne tik tai, kaip pavyksta gauti užsakymus, bet ir visas organizacinis procesas. Čia komunikacija su klientu bei komanda yra prioritetas. Kartais nutinka ir taip, jog ne viskas atitinka vienos ar kitos pusės lūkesčius, tuomet reikia įjungti derybinius įgūdžius ir rasti kompromisus. Man svarbu, kad klientai liktų patenkinti, norėtų dar kartą pas mus sugrįžti, įvertintų tai, kad jie mums iš tiesų rūpi, tuo pačiu siekiant, kad ir komandai viskas būtų aišku, o procesas teiktų malonumą.
▬ Išmokti išgirsti
Esu išmokusi vieną auksinę taisyklę. Kai pirmą kartą atėjau dirbti į vaikų psichiatrijos skyrius, buvau „degantis žmogus“ – norėjau daryti viską kuo greičiau ir pakeisti pasaulį čia ir dabar. Bet tada man pasakė: „Monika, palauk. Atsisėsk ir keletą mėnesių paklausyk. Pirmiausia išgirsk ir tada pradėk“.
Tuomet man tai buvo labai jautru, atrodė, jog mane nuvertino. Tačiau nurijusi tą gurkšnį supratau, kad tai buvo viena geriausių pamokų mano gyvenime. Nuo tada šiuos žodžius visą laiką nešuosi su savimi ir bandau perduoti savo komandai. Juk projektuose dažnai būna taip, kad skubame siūlyti savo variantus neįsiklausius į kitų nuomonę. Dažnai ir pati tai pamirštu, tačiau primenu sau, kad svarbiausias dalykas yra girdėti. Kuo daugiau tu girdi, tuo daugiau reikalingų atsakymų randi.
▬ Vienas lauke – ne karys
Komanda man yra mano rankos, jeigu taip galima išsireikšti. Galiu būti stuburas ir tas žmogus, kuris priima sprendimą, bet aš nieko nepadaryčiau viena, be žmonių, išmanančių savo sritis. Vienas tu gali daryti ką tik nori, tačiau tau bus sunku. Kiekvienas žmogus žino, kur yra jo stiprybė. Aš galiu būti kritiku, problemų sprendėju, kompromisų ieškotoju, derybininku, galiu išklausyti, motyvuoti, bet mano tikslas – kad kiekvienas prisiimtų atsakomybę už tai, ką jis daro ir jaustųsi įgalintas veikti pats.
Lygiai taip pat ir dirbant su klientais – mano tikslas yra ne paduoti jiems visus atsakymus, bet suteikti laisvę apsispręsti, ko jie nori ir kas jiems tinka. Labai svarbu yra neprimesti savo pozicijos ir nuomonės. Aišku, tai tikrai ne visada pavyksta, ypač man – žmogui, kuris linkęs viską kontroliuoti. Tačiau aš prie to labai stipriai dirbu.
▬ Strategija irgi yra kūryba
Kalbant apie kūrybą, aš nesu tas žmogus, kuris kuria savo rankomis ar turi tokią viziją kaip, pavyzdžiui, stilistas ar set dizaineris. Gal tai skamba šiek tiek keistai, tačiau projektų valdymas, planavimas ir strategavimas ir yra mano kūryba. O tai šiek tiek panašu į šachmatus.
Iš tiesų tai jais žaisti šiemet per karantiną mane išmokė draugas. Visada norėjau, tačiau bijojau, kad bus sunku, nes visi žaidžiantys šachmatais man atrodė kaip proto bokštai ir labai aukšto intelekto žmonės. Džiaugiuosi, kad man iškart sekėsi labai neblogai ir tiek aš, tiek draugas, kuris žaidžia jau ilgą laiką, likome nustebę, kad dvikovos su manim ir jam neleido atsipalaiduoti (juokiasi). Manau, kad kaip šachmatuose, taip ir gyvenime turbūt esu strategė. Galvoju kelis žingsnius į priekį, planuoju ir dirbu su komanda, kuri siekia bendro tikslo. O tam svarbus loginis mąstymas, kuris puikiai atsiskleidžia ir žaidime.
▬ Įkvėpimą randa žmonių istorijose
Santykiai su žmonėmis man yra be galo įdomu. Atsimenu, kad kai buvau karjeros krypties paieškose, ėjau klausyti žmonių, kurie galbūt net šiek tiek fail’ino, kuriems ne viskas pavyko iš karto, kuriems padėjo motyvacija, rankų nenuleidimas, pagarba kitiems žmonėms. Net kartais nemokėdami, jie įdeda labai daug pastangų, kad išmoktų tam tikrus dalykus. Man tai yra didžiausias įkvėpimas. Taip, kartais tu išsigąsti dalykų, kurių nežinai, bet jeigu darytum vien tik tai, ką žinai, tai gyvenimas tikriausiai nebūtų toks įdomus. Reikia nuolat tobulėti, išbandyti kažką naujo, nes tai tave augina, moko ir įkvepia nesustoti.
Sakoma, kad kai tu perlipi per savo baimes ir pažiūri joms tiesiai į akis, užplūsta nuostabus pasitenkinimo jausmas. Aš, pavyzdžiui, labai bijojau aukščio, bet gavusi dovanų šuolį su parašiutu vis tiek tai padariau ir tai buvo vienas iš geresnių potyrių mano gyvenime. Kartais atsistodami prieš baimes ir neišsigąsdami jų susikuriame labai daug naujų progų ir įdomių atsiminimų.
.
BRAZZI narius kalbina Eglė Luščiauskaitė
BRAZZI narius fotografuoja Saulė Barley
