Mindaugas ir Jolita Šimelioniai yra ne tik gyvenimo, bet ir verslo-judėjimo partneriai. Būdami smalsūs gyvenimui, naujoms patirtims, susidomėjo užsieniu ir jo teikiamomis galimybėmis. 4-erius metus praleidę Danijoje, į Lietuvą jie grįžo kupini idėjų bei planų. Įdomu, ką jie veikia šiandien? Kokios buvo tos idėjos? Kas jas inspiravo? Būkite įkvėpti ir jūs!
– Kaip šiandien pristatote savo veiklą?
Jolita: Esame floros dizaino studija. Jei kas mus vadina floristais, pataisome, jog mes – augalų dizaineriai. Ne tik žinome, kaip tinkamai elgtis su augalais, bet ir kuriame naujus aplinkos dizaino sprendimus, estetinius darinius.
Mindaugas: HEYGEN floros dizaino studija nėra vien tik verslas, kuriantis dekorą renginiams.
– Kas tada yra HEYGEN, ką reiškia šis pavadinimas?
Jolita: HEYGEN yra nuo žodžio „Copenhagen“, tai yra tarsi duoklė Kopenhagai. Šiame mieste gimė šios veiklos idėja. HEYGEN yra judėjimas-filosofija. Mes kuriame augalų dizaino sprendimus objektams, kurie skatina emociją, nuotaiką, palieka terpę stebėtojo apmąstymams. Norime, jog mūsų estetiniai dariniai sąveikautų su aplinka, interjeru, architektūra.
Mindaugas: Tai yra studija, kurioje nuolat vyksta eksperimentai, ieškojimai. Malonu, kai mus pasikviečia pastatų savininkai, pasitiki ir leidžia jų objektus atrasti iš naujo. Patys įdėdami daug apmąstymų, nenorime, kad į mūsų sprendimus būtų žiūrima tik „gražu” arba „ne”. Stengiamės pažadinti stebėtojo smalsumą, norime, kad jam kiltų apmąstymai: čia kažkaip kitaip, to nesu matęs.
– HEYGEN atsirado jau po grįžimo iš Danijos. Kaip Jūsų gyvenimas atrodė prieš išvykstant?
Mindaugas: Su Jolita susipažinome bestudijuodami grafinį dizainą Dailės akademijoje. Vėliau ji ten pat baigė ir meno vadybos magistro studijas. Aš po studijų dirbau leidybos srityje. Kartu sukūrėme šeimą. Dažnai keliavome. Nuvykę į naujas vietas, bendraudavome su vietiniais gyventojais. Niekada neimdavome komercinių kelionių ar pasiūlymų su „viskas įskaičiuota“. Naujų potyrių pradžiai užtekdavo ir automobilio.
Jolita: Taip išlakstėm nemažai Europos, tačiau vis dar trūko užsienio, kelionių, naujovių. Norėjosi ilgiau pabūti, viską išjausti. Po 10 metų darbo leidybos srityje bei naujo darbo televizijoje Mindaugas suprato, kad ši veikla jam nebesuteikia malonumo. Rutina mus užvaldė, abu nusprendėme, jog laikas viską pakeisti.
– Kodėl Danija?
Mindaugas: Galvojome apie Šveicariją, Olandiją bei Daniją. Visos jos sąlyginai mažos, jaukios, puikiai išvystyta dizaino kultūra (senos tradicijos, profesionalumas, teigiamas požiūris). Pasidarėme lentelę, kurioje surašėme kiekvienos šalies pliusus bei minusus. Šis metodas padėjo mums išsamiau išanalizuoti valstybes. Kai beveik apsisprendėme vykti į Olandiją, Jolitos brolis, kuris gyvena Danijoje, mums pasiūlė pagalbą ir pakvietė atvykti.
Jolita: Kartu su vaikais išvykome. Džiugu, jog brolis buvo šalia. Pradžia buvo sunki, teko perprasti šalies sistemą, mąstyseną.
– Ką veikėte Danijoje, kada ir kaip susipažinote su gėlėmis?
Jolita: Gėlės man patiko nuo labai seniai. Eidavau ir žiūrėdavau, kas aplink žydi ir žinodavau, kieno eilė bus sekanti. Jausdavau gamtą. Atsimenu ir mama pasakojo, jog maža prisidarydavau puokščių ir jas pardavinėdavau prie gatvės. Pastebėjau, jog Danija turi labai stiprią augalų kultūrą, istoriją bei tradicijas. Supratau, jog dekoras iš augalų nėra vien tik paprastas dekoras, kiekvienas sprendimas siunčia žinią, vyrauja platesnis požiūris, viskas yra pagrįsta. Man labai patiko tokia filosofija. Atkreipiau dėmesį į tai, jog kompozicijų kūrimas iš augalų reikalauja ne tik dizaino žinių, bet ir kultūrinio suvokimo, tavo pačios asmenybės, charakterio turinio.
Radau tokių gėlių parduotuvių, kurios yra net kelių aukštų, nešančios išskirtines koncepcijas, pavyzdžiui, viena gėlių parduotuvė buvo įrengta tarsi teatras: stovėjo scena, kabėjo ilgos užuolaidos, skraidė gyvi paukščiai. Ši parduotuvė turėjo išleidusi savo leidinius, kurie buvo skirti parduotuvės įkūrėjams.
Pamačiau, jog ši šalis yra puiki mokykla, norėjau išbandyti šią veiklą. Susiradusi gėlių parduotuvę, nuėjau ir papasakojau apie save, kodėl norėčiau čia būti. Leido pabandyti, taip 2-3 mėnesius ten dirbau nemokamai. Vos pradėjusi supratau, kad radau savo sritį.
Mindaugas: Pati vadovė pastebėjo, jog Jolitai puikiai sekasi. Danai mėgsta žiūrėti į tavo diplomus, tačiau ši, Jolitą priėmusi moteris, taisykles nustūmė į šoną ir leido dirbti. Jolita buvo gerokai universalesnė, ji plačiau žiūrėjo į viską.
Jolita: Manau, kad kai esi užsienyje ir nori save ten įtvirtinti, įdedi labai daug pastangų, daug daugiau, nei darei savo gimtojoje šalyje. Žinai, jog šiandiena gali būti paskutinė ir rytojaus nebelieka. Atsiranda gebėjimai, talentai, dingsta baimė, jog gali kažką prarasti. Manau, kad kai žmogus pataiko į savo veiklą, visi greitai tai pastebi. Man taip ir atsitiko, nepakartojamas jausmas. Vėliau butike mane įdarbino. Stebindavo, kai atėję klientai prašydavo, kad aš suriščiau gėlių puokštes, būdavo ir tokių, kurie pagalvodavo, jog aš esu šio gėlių butiko savininkė (juokiasi). Išdrįsau paklausti, kodėl jie taip mano. Man atsakė, jog tik savininkė gali taip mylėti augalus, juos puoselėti.
Po darbų su Mindaugu kalbėdavomės, kaip galėtume Lietuvoje pradėti panašią veiklą, atrasti alternatyvų. Džiugino, kad ir tėvynėje požiūris į augalus keitėsi vis sparčiau.
– Kodėl nusprendėte grįžti?
Mindaugas: Po vis dažnesnių pokalbių apie Lietuvą, vėl pradėjome žaisti „pliusų ir minusų“ žaidimą (juokiasi).
Jolita: Atrodė, jog viskas gerai, abu dirbome, vaikai ėjo į darželius, apsipratome gyventi, tačiau su Mindaugu pradėjome galvoti, kaip save įsivaizduojame po 5-erių metų. Pasikliaudami vidine savijauta, pasikrovę naujų idėjų bei minčių, visgi nusprendėme grįžti.
Kurti Danijoje nesinorėjo, čia jau labai daug kas padaryta, išvystyta. Mes su vadove darydavome puokštes karališkai šeimai, tačiau saviems kurti visada daug smagiau.
– Kiek laiko jau esate Lietuvoje?
Mindaugas: Grįžome praėjusią vasarą, o dirbti pradėjome rugpjūčio mėnesį.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte/susiduriate?
Mindaugas: Sunkiausia yra ištrinti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus bei standartus. Norime daug laisvės, erdvės, neapkrautumo. Puikus pavyzdys yra namai be perteklinio daiktų kiekio, nereikalingo dirglumo. Juose lengviau gyventi. Toks požiūris labai sveikas.
Jolita: Kiekvienas daiktas turi savo energiją. Kuo daugiau daiktų, tuo daugiau skirtingų energijų, o didelis jų kiekis persipina. Mūsų misija parodyti, jog tokių pačių rezultatų galima pasiekti ir su mažiau. Žinoma, kardinaliai nekalbu, juk viskas priklauso nuo konteksto, pavyzdžiui, baroko tema reikalaus pompastikos, didesnio gėlių kiekio.
Mindaugas: Pasitaiko tokių klientų, kurie nori tradicinio dekoro. Stengiamės su jais daug kalbėti ir ieškoti sprendimų, kurie būtų mūsų braižo, atitiktų mūsų filosofiją-judėjimą. Negali savęs išduoti ar nusileisti, tai labai trapi riba. Džiugu, kai klientas pasiryžta pasikliauti mumis ir vėliau rezultatu lieka nudžiugintas. Manau, kad estetikos pajautimas yra tarsi raumenys, kuriuos mes galime lavinti. Savo rezultatais siekiame parodyti harmoniją, balansą, ryšį tarp aplinkos ir dekoro.
– Esate ne tik gyvenimo partneriai, bet ir kolegos, kaip sekasi tai suderinti?
Jolita: HEYGEN yra mūsų trečias vaikas (juokiasi). Mūsų indėlis į šią veiklą yra skirtingas. Mindaugas, turėdamas nemažą architektūros bei dizaino žinių bagažą, daugiau dirba su objektais, mato visumą, o aš, panaudodama savo įgytas žinias iš Danijos, ieškodama skambesio bei harmonijos, dirbu su augalais.
Visi mes esame žmonės, tad visko ir mums pasitaiko. Aš palaikau visus ginčus, dažnai iš jų gimsta puikūs sprendimai. Kartu ir dirbti, ir gyventi nėra lengva, ypač kai mūsų darbas – kūryba. Stebime aplinką, komentuojame, diskutuojame. Dažnai mūsų vaikai klausia: „mama, kada jūs baigsite kalbėti apie dizainą?“. Vaikai padeda atsitraukti, siekti pusiausvyros.
Mindaugas: Viskas yra labai nauja, daug įvairių susitarimų ar taisyklių dar kuriasi. Bet tai nereiškia, jog visada kalbame tik apie savo veiklą. Stengiamės siekti balanso, jei kažkuris iš mūsų nebenori apie tai kalbėti, dialogą pratęsiame kitą kartą.
– Iš kur gimė Jūsų pasikeitimai, drastiški sprendimai?
Mindaugas: Man, tikriausiai, gyvenime baisiausias dalykas yra stagnacija. Nenorime, būdami šešiasdešimties sėdėti prie lango, skaičiuoti pravažiuojančius automobilius, ir kalbėti, jog galėjome ir mes ką nors padaryti, sukurti, turėjome galimybių, bet bijojome.
Jolita: Gal labai banaliai pasakysiu, bet gyvenimas duotas tik vienas, todėl, manau, privalau leisti sau daryti tai, kas man patinka.
– O kaip nemalonūs dalykai?
Jolita: Gyvenime turi būti nemalonių dalykų, juos vis tiek privalai padaryti ir jie papildo tave. Aš labai džiaugiuosi, kad tik dabar pradėjau vykdyti šį judėjimą. Visos buvusios patirtys atnešė daug reikiamų žinių, įgūdžių, be kurių, turbūt, būtų tikrai sunku skleisti šią filosofiją. Meno studijos padarė didelę įtaką suvokimui, kad gėlės nėra tik gėlės, tai – menas. Mums atrodė, kad nesame niekuo ypatingi, bet užsienyje pastebėjome, jog žmonės už tai yra pasiryžę mokėti pinigus.
– Na, ir pabaigai: kas Jus inspiruoja?
Jolita: HEYGEN – gyvenimo būdas. Nuolatos stebime viską, kas yra aplink mus. Idėjų, tekstūrų, formų, spalvų ieškome gamtoje, ypač natūralioje, laukinėje.
Mindaugas: Šeštadieniais nuo ryto, apie 2 valandas, turime dizaino pusryčius. Kartu su Jolita peržiūrime naujausius leidinius, stebime, kas pasikeitė, kokios vyrauja tendencijos. Nepamirštame ir senų žurnalų, jie mums padeda pastebėti ryškesnius pokyčius.
Jolita: Gyvenimas be kūrybos yra be prasmės. Nesvarbu, ką darai, bet jei jauti kūrybos malonumą, būtinai tai daryk. Nėra kriterijų gražu ar ne, jei nori perteikti kažkokią mintį, ką nors pasakyti, tik pirmyn. Mane tai labai įkvepia.
– Ką norėtumėte pasakyti skaitantiems?
Jolita: Nebijokite kurti ir būti laisvi. Neišduokite savęs.
Mindaugas: Į kompromisus eiti reikia, bet labai atsargiai bei konstruktyviai. Kuo daugiau keliaukite, stebėkite aplinką, bendraukite, pajuskite naujų vietų ritmus.
– Jei gėlės būtų gyvūnai, į ką būtų panašūs?
Jolita: Į drugelius.
Mindaugas: į gyvates.
– Ką darote, kai nesiseka?
Jolita: palieku ir grįžtu.
Mindaugas: palieku ir pasigraužiu. Nusiraminęs apmąstau ar verta, ar neverta grįžti.
.
Kalbino: Lukas Svirplys
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
INSPIRAZZI GĖLĖS: https://brazzi.co/inspirazzi-zurnalai/
